This text was part of an address delivered at the Creative Writing Program of the University of Philadelphia, September 2005.
Fiction and the Dream John Banville
A man wakes in the morning, feeling light-headed, even somewhat dazed. Standing in the curtained gloom in his pyjamas, blinking, he feels that somehow he is not his real, vital, fully conscious self. It is as if that other, alert version of him is still in bed, and that what has got up is a sort of shadow-self, tremulous, two-dimensional. What is the matter? Is he “coming down with something”? He does seem a little feverish. But no, he decides, what is afflicting him is no physical malady. There is, rather, something the matter with his mind. His brain feels heavy, and as if it were a size too large for his skull. Then, suddenly, in a rush, he remembers the dream.
It was one of those dreams that seem to take the entire night to be dreamt. All of him was involved in it, his unconscious, his subconscious, his memory, his imagination; even his physical self seemed thrown into the effort. The details of the dream flood back, uncanny, absurd, terrifying, and all freighted with a mysterious weight—such a weight, it seems, as is carried by only the most profound experiences of life, of waking life, that is. And indeed, all of his life, all of the essentials of his life, were somehow there, in the dream, folded tight, like the petals of a rosebud. Some great truth has been revealed to him, in a code he knows he will not be able to crack. But cracking the code is not important, is not necessary; in fact, as in a work of art, the code itself is the meaning.
He puts on his dressing gown and his slippers and goes downstairs. Everything around him looks strange. Has his wife’s eyes developed overnight that slight imbalance, the right one a fraction lower than the left, or is it something he has never noticed before? The cat in its corner watches him out of an eerie stillness. Sounds enter from the street, familiar and at the same time mysterious. The dream is infecting his waking world.
He begins to tell his wife about the dream, feeling a little bashful, for he knows how silly the dreamed events will sound. His wife listens, nodding distractedly. He tries to give his words something of the weight that there was in the dream. He is coming to the crux of the thing, the moment when his dreaming self woke in the midst of the dark wood, among the murmuring voices. Suddenly his wife opens her mouth wide—is she going to beg him to stop, is she going to cry out that she finds what he is telling her too terrifying?—is she going to scream? No: she yawns, mightily, with little inward gasps, the hinges of her jaws cracking, and finishes with a long, shivery sigh, and asks if he would like to finish what is left of the scrambled egg.
The dreamer droops, dejected. He has offered something precious and it has been spurned. How can she not feel the significance of the things he has been describing to her? How can she not see the bare trees and the darkened air, the memory of which is darkening the very air around them now—how can she not hear the murmurous voices, as he heard them? He trudges back upstairs to get himself ready for another, ordinary, day. The momentous revelations of the night begin to recede. It was just a dream, after all.
But what if, instead of accepting the simple fact that our most chaotic, our most exciting, our most significant dreams are nothing but boring to others, even our significant others—what if he said to his wife, All right, I’ll show you! I’ll sit down and write out the dream in such an intense and compelling formulation that when you read it you, too, will have the dream; you, too, will find yourself wandering in the wild wood at nightfall; you, too, will hear the dream voices telling you your own most secret secrets.
I can think of no better analogy than this for the process of writing a novel. The novelist’s aim is to make the reader have the dream—not just to read about it, but actually to experience it: to have the dream; to write the novel.
Now, these are dangerous assertions. In this post-religious age—and the fundamentalists, Christian, Muslim and other, only attest to the fact that ours is an age after religion—people are looking about in some desperation for a new priesthood. And there is something about the artist in general and the writer in particular which seems priest-like: the unceasing commitment to an etherial faith, the mixture of arrogance and humility, the daily devotions, the confessional readiness to attend the foibles and fears of the laity. The writer goes into a room, the inviolable domestic holy of holies—the study—and remains there alone for hour after hour in eerie silence. With what deities does he commune, in there, what rituals does he enact? Surely he knows something that others, the uninitiates, do not; surely he is privy to a wisdom far beyond theirs.
These are delusions, of course. The artist, the writer, knows no more about the great matters of life and the spirit than anyone else—indeed, he probably knows less. This is the paradox. As Henry James has it, we work in the dark, we do what we can, we give what we have, the rest is the madness of art. And Kafka, with a sad laugh, adds: The artist is the man who has nothing to say.
The writer is not a priest, not a shaman, not a holy dreamer. Yet his work is dragged up out of that darksome well where the essential self cowers, in fear of the light.
I have no grand psychological theory of creativity. I do not pretend to know how the mind, consciously or otherwise, processes the base metal of quotidian life into the gold of art. Even if I could find out, I would not want to. Certain things should not be investigated.
The dream world is a strange place. Everything there is at once real and unreal. The most trivial or ridiculous things can seem to carry a tremendous significance, a significance which—and here I agree with Freud—the waking mind would never dare to suggest or acknowledge. In dreams the mind speaks its truths through the medium of a fabulous nonsense. So, I think, does the novel.
The writing of fiction is far more than the telling of stories. It is an ancient, an elemental, urge which springs, like the dream, from a desperate imperative to encode and preserve things that are buried in us deep beyond words. This is its significance, its danger and its glory.
end
Literatūra ir sapnas
Džonas Banvilis
Ryte žmogus pabunda apsiblausęs, net šiek tiek nustebęs. Stovėdamas užtrauktų užuolaidų prieblandoje su pižama, markstydamasis jaučia, kad jis nėra tas tikrasis gyvybingas ir visiškai sąmoningas jis. Tarsi ta kita, budrioji jo versija vis dar būtų lovoje, o tas, kas atsikėlė, tėra tik kažkoks virpantis ir dvimatis jo šešėlis.. Kas čia darosi? Ar jis pasigavo kokią ligą? Atrodo, kad jis kiek karščiuoja. Bet ne, nusprendžia, kad jį kamuoja ne fiziniai negalavimai. Greičiau tai kažkas susiję su jo protu. Galva atrodo sunki, tarsi smegenys būtų per didelės kaukolei. Tada staiga, ūmai jis prisimena sapną.
Tai buvo vienas iš tų sapnų, trunkančių ištisą naktį. Jis visas buvo į jį įsitraukęs: jo pasąmonė, viršsąmonė, atmintis, jo vaizduotė; net ir jo fizinis aš, atrodo, prie to prisidėjo. Jį vėl užplūdo sapno detalės – klaikios, absurdiškos, bauginančios – visos persmelktos kažkokio paslaptingo sunkumo, tokio sunkumo, kurį, atrodo, neša tik pačios giliausios gyvenimo patirtys, ta prasme, bundančio gyvenimo. Ir išties, visas jo gyvenimas, visa jo gyvenimo esmė kažkokiu būdu buvo ten, sapne, stipriai suspausta, tarsi rožės pumpuro žiedlapiai. Kažkokia didi tiesa jam atskleista tokiu kodu, kurio jis žinojo negalėsiąs nulaužti. Bet kodo nulaužimas ne taip jau ir svarbu, tai nebūtina; tiesą pasakius, čia kaip ir mene, pats kodas ir yra prasmė.
Jis užsimeta chalatą, įsispiria į šlepetes ir nusileidžia laiptais. Viskas aplink atrodo keista. Ar per naktį jo žmonos akys lengvai pakrypo, dešinoji šiek tiek žemiau už kairiąją, ar čia tai, ko jis tiesiog niekad anksčiau nepastebėjo? Katė iš savo kampo stebi jį su šiurpia ramybe. Pažįstami, bet tuo pačiu ir paslaptingi garsai veržiasi iš gatvės vidun. Sapnas apkrėtė jo bundantį pasaulį.
Jis ima pasakoti žmonai apie sapną kiek drovėdamasis, nes žino, kaip kvailai skambės susapnuoti įvykiai. Žmona klausydamasi išsiblaškiusi linksi. Jis stengiasi savo žodžiams suteikti sapne patirto svarumo. Jis artėja prie dalyko esmės, prie tos akimirkos, kai jo sapnuojantis aš pabudo vidury tamsaus miško tarp murmančių balsų. Staiga žmona plačiai išsižioja: ar ji maldaus jo liautis, ar ji sušuks, kad jo pasakojimas ją pernelyg baugina? Ar ji ims klykti? Ne, ji nusižiovauja, galingai, su vidiniais kvėptelėjimais, net žandikaulis trakšteli, ir, baigusi ilgu virpančiu atodūsiu, paklausia, ar jis norės pabaigti kiaušinienės likučius.
Sapnuotojas prislėgtas nuleidžia galvą. Jis pasiūlė kažką itin brangaus ir tai buvo paniekinta. Kaip ji gali nesuvokti dalykų, apie kuriuos jis pasakoja, reikšmės? Kaip ji gali neišvysti nuogų medžių ir tamsaus oro, kurių prisiminimas lig šiol temdo orą aplink juos, kaip ji gali negirdėti tų murmančių balsų, kaip kad jis juos girdėjo? Jis užkėblina laiptais ruoštis kitai įprastai dienai. Naktį akimirkai atskleisti slėpiniai atsitraukia. Galų gale, tai tebuvo sapnas.
O kas, jei užuot priėmę tą paprastą faktą, kad mūsų chaotiškiausi, labiausiai jaudinantys, mūsų reikšmingiausi sapnai kelia nuobodulį aplinkiniams, net mūsų artimiesiems, kas, jei jis pasakytų savo žmonai: „Gerai, aš tau parodysiu! Sėsiu ir užrašysiu tą sapną taip uoliai ir įtikinamai, kad skaitydama tu irgi jį sapnuosi; tu irgi manysiesi temstant klajojanti po laukinį mišką; tu irgi girdėsi sapno balsus, pasakojančius tau tavo slapčiausias paslaptis.“ Negaliu sugalvoti geresnės analogijos nei ši romano rašymo procesui apibūdinti. Rašytojo tikslas yra priversti skaitytoją sapnuoti – ne tik perskaityti apie jį, bet išties pajusti, susapnuoti, parašyti romaną.
Nagi, tai pavojingi teiginiai. Šiame post-religiniame amžiuje – o fundamentalistai, krikščionys, musulmonai ar kiti, tik patvirtina tą faktą, kad gyvename amžiuje po religijos – žmonės šiek tiek desperatiškai ieško naujos dvasininkijos. Menininkas apskirtai, o rašytojas ypač, turi tai, kas primena dvasininką: nenumaldomą atsidavimą nežemiškam tikėjimui, arogancijos ir nusižeminimo mišinį, kasdienį atnašavimą, išpažintinį pasirengimą rūpintis pasauliečių silpnybėmis ir baimėmis. Rašytojas eina į kambarį, nepažeidžiamą naminę šventovių šventovę – savo darbo kambarį – ir pasilieka ten vienas valandų valandoms šiurpioje tyloje. Su kokiomis dievybėmis jis ten bendrauja, kokius ritualus atlieka? Žinoma, jis žino kažką, ko kiti, neinicijuotieji, nežino; žinoma, jis bendrauja su išmintimi artimiau nei kiti.
Be abejo, visa tai iliuzijos. Menininkas, rašytojas apie didžius gyvenimo ir sielos dalykus žino ne ką daugiau nei bet kas kitas – išties, jis, ko gero, žino mažiau. Tai paradoksalu. Anot Henrio Džeimso, mes dirbame tamsoje, darome, ką galime, duodame, ką turime, visa kita yra meno beprotybė. O Kafka, liūdnai juokdamasis, priduria: menininkas – tai žmogus, kuris neturi ką pasakyti.
Rašytojas nėra kunigas, nėra šamanas, nėra šventasis sapnuotojas. Tačiau jo darbas ištempiamas iš to tamsaus šulinio, kur, bijodama šviesos, gūžiasi pati savasties esmė.
Neturiu didingos psichologinės teorijos apie kūrybiškumą. Neapsimetu, kad žinau, kaip protas, sąmoningai ar kaip kitaip, apdirba nuvalkioto kasdienio gyvenimo metalą ir paverčia jį meno auksu. Net jei galėčiau, nenorėčiau to suprasti. Kai kurių dalykų tyrinėti nereikėtų.
Sapnų pasaulis yra keista vieta. Ten viskas kartu tikra ir netikra. Paprasčiausi ar absurdiškiausi dalykai gali turėti didžiulę reikšmę, reikšmę, kurios – o čia aš sutinku su Froidu – niekada nepasiūlys ar nepripažins budrus protas. Sapnuose protas savo tiesas atskleidžia kaip terpę pasitelkdamas pasakiškas nesąmones. Lygiai taip, kaip, mano nuomone, daro ir romanas.
Grožinės literatūros kūrimas – tai gerokai daugiau nei tik istorijų pasakojimas. Tai senovinis, stichinis poreikis, kaip ir sapnas ištrykštantis iš desperatiškos reikiamybės užkoduoti ir išsaugoti dalykus, palaidotus mumyse giliau nei žodžiai. Tai kūrybos reikšmė, jos pavojus ir didybė.
Pabaiga